Prieš kelias dienas paryčiais sapnavau, kad parašiau šitą postą. Juokinga. Nors tiesą sakant panašios tematikos mintys sukosi galvoje jau kurį laiką. Aš labai mėgstu protingus ir išsilavinusius žmones (daug geresnius negu esu pati, tokiais aš nuoširdžiai žaviuosiu). Turiu minty ne tik aukštojo mokslo prasme ir diplomų skaičiumi (kartais diplomas žmogui įneša kultūros, o kartais išneša viską, ką tėvai bandė grūsti 18 metų ar tęsia iki šiol).

Man, visų pirma, išsilavinęs ir protingas žmogus asocijuojasi būtent su elgesio kultūra ir vidine morale (tebūnie mano mąstymas per daug archaiškas ir nebeatitinkantis nųdienos). BET. Pati seniau gana dažnai elgiausi daugeliu atvejų nekorektiškai, panašiai kaip tie, apie kuriuos dabar kalbu. Mane beprotiškai glumina jauni žmonės, kurie, po velnių, turi tą aukštąjį išsilavinimą (gal net ne vieną), daro karjerą arba šiaip užsiima tuo, kas jiems patinka, trolina ir viešai juokiasi iš bet ko. Ne piktina, bet glumina, kartais. Ta prasme viskas ok, tegul juokiasi. Bet kodėl niekas netrukteli už vadžių, kai peržengtos kažkokios, kad ir menamos ribos: kur yra lengvas pasijuokimas, o kur iš didelio intelekto, žinių, patirties ir t.t. prasideda kitų menkinimas, ne šiaip, bet pernelyg drąstiškai. Man  natūraliai kyla klausimas: kur to intelektualo ir apsiskaičiusiojo žmogaus kultūra, jeigu jis, kaip aukštesnę socialinę klasę užimantis visuomenės narys, nesugeba ne tai kad suprasti kitą, mažiau protingą, žinantį, kitaip mąstantį, tačiau visiškai negerbia, atvirai prasivardžiuoja, žemina ir menkina, o ypač labai dažnai kaltina (kvailumu, tingumu, žioplumu ir t.t., kartais per drąsiai naudojasi jais).

 

Gana dažnai jie deklaruoja panašius dalykus:" Aš nemėgstu durnių/ dirbk-ir tau pasiseks/ esu alergiškas runkeliams/ bet mano pažiūros liberalios, o save laikau itin tolerantišku žmogumi". C'on!!! Visa tolerancija išgaruoja nuo pirmų žodžių, o kultūros išvis nėra. Blemba, ir tiek daug tokių matau. Tikra Buržua. O man liūdna kažkaip, kai nebelieka pagarbos žmogui bendrąja prasme.

 

Aš nesakau, kad reikia vaidinti gailestinguosius, pašalpų davėjus, visokius remėjus, pernelyg užjaučiančius ir t.t.. Ne. Bet galvoju, kad kiekvienas žmogus, kuris supranta, kad yra pagal tam tikrus požymius, ar žinių prasme pranašesnis už kitą, tebūnie, koks tikslas kvailinti kvailą, jeigu jis kvailas ir nesupras. Išsilavinę  nusileidžia iki jų lygio ir parodo visus savo trūkumus. Man išties juokinga, kai populiarių socialinų tinklų rašinėtojai arba mano fb draugai pradeda aiškintis kokia nors opia tema (pvz. ne visos moterys nori vaikų, abortai, ne visi žmonės tiki dievu, ne visi toleruoja gėjus, yra kam patinka darbo partija ir t.t.). Ir prasiseda maždaug chat'as tokio ilgumo kaip Magelano kelionė aplink pasaulį, o ir baigiasi taip pat liūdnai kaip ta kelionė-dažniausiai vieni kitų išdurninimu, pasiuntimu ir pan, kas įrodo, kad lietuviai nemoka diskutuoti, o tik pyktis, ir svarbiausia, kad yra visiškai nepakankūs ir netolerantiški nei per nago juodymą kitaip manantiems, ir labiausiai parodo tų ale protinguolių ir šustruolių tikrąjį jų lygį (Esu sudalyvavus ir aš tokiuose, džiaugiuosi dėl patirties, bet šiaip tai gaila, nes durna buvau taip darydama, taip man atrodo šiandien).  

Apgailėtinai atrodo tų "protingų" žmonių tolerancija, kai kas nors nepritaria jų nuomonei. Tuomet parodo visą savo žargoną, kuris nė kiek nenusileidžia runkelio.

 

Protas, pranašumas, išsilavinimas prasideda tuomet, kai tu savo elgesiu ir darbu parodai savo kultūrą kitam žmogui (pagarbą, supratingumą, toleranciją) <juk todėl tu ir esi pranašesnis!>

Dabar labai populiaru tiesiai šviesiai viską rėžti, o kuo labiau įžeidi ir išsityčioji-tuo geriau. Man tai verkt norisi, kaip žmonės vieni kitų nemyli, ypač jauni.

Man kažkaip visada sukasi ta mintis, kad "jeigu negerbi kitų, nesi vertas pagarbos pats". Bet tokiems mažai rūpi, kas jų negerbia, už ego nieko nebesimato ir bendražmogiškoms vertybėms nebelieka vietos.